Jobo 15

₂„Argi išmintingas žmogus turėtų atsakyti vėjų kalba

ir prisipildyti rytų vėjo?

₃Argi jis turėtų įrodinėti tauškalais,

jokios vertės neturinčiais žodžiais?

₄Tu net Dievo baimę atmeti

ir nuo maldos Dievui susilaikai.

₅Tavo kaltė pamoko tavo burną,

užtat tu ir renkiesi suktą kalbą.

₆Ne aš, bet tavo paties burna tave pasmerkia,

tavo lūpos prieš tave liudija.

₇Argi tu žmonijos pirmagimis?

Nejau buvai sukurtas anksčiau už kalvas?

₈Argi klauseisi Dievo taryboje?

Nejau vien sau priskiri išmintį?

₉Ką tu žinai, ko mes nežinome,

arba ką supranti, kas mums neaišku?

₁₀Mūsų pusėje – seni žilagalviai vyrai,

kur kas senesni už tavo tėvą.

₁₁Argi tau per maža Dievo paguodos – žodžio,

kad jis švelniai su tavimi elgiasi?

₁₂Kas atėmė iš tavęs širdį,

kodėl apsiblausė tavo akys,

₁₃kad atgręži savo dvasią prieš Dievą

ir leidi sau taip šnekėti?

₁₄Kas tas mirtingasis,

kad galėtų būti švarus,

ar gimusis iš moters,

kad galėtų būti teisus Dievo akyse?

₁₅Dievas nepasitiki net savo šventaisiais,

net dangus jam atrodo nešvarus.

₁₆Tad ką ir sakyti

apie tą nepakenčiamą ir pagedusį žmogų,

geriantį nedorybes kaip vandenį!

₁₇Aš tau parodysiu, jei manęs klausysiesi,

ir paaiškinsiu tau, ką mačiau.

₁₈Išminčiai mane išmokė,

o jie buvo ištikimi savo protėviams,

₁₉kuriems vieniems Dievas davė šį kraštą;

jokie svetimšaliai tarp jų nesimaišė.

₂₀Nedoras žmogus raitosi kančioje

per visas savo dienas.

Engėjui skirti metai suskaičiuoti.

₂₁Siaubo klyksmas aidi jo ausyse;

ramybės metu užklumpa jį plėšikai.

₂₂Vilties sugrįžti iš tamsybės jis neturi;

kalavijas įžūliai žiūri jam į akis.

₂₃Jis bastosi, ieškodamas duonos,

klausinėdamas: ‘Kur ji?’

Jis žino, kad tamsybės diena jam parengta.

₂₄Nerimas ir skausmas jam kelia baimę,

pribloškia

kaip karalių, pasirengusį mūšiui.

₂₅Juk jis kėlė ranką prieš Dievą

ir drįso įžeisti Visagalį,

₂₆įžūliai jį puldamas

su savo stambiu gaubtu skydu.

₂₇Aptukęs jo veidas,

nuo lašinių išsipūtęs juosmuo.

₂₈Jis gyvens sugriautuose miestuose,

namuose, kuriuose niekas nebegyvens,

nes jiems skirta tapti griuvėsių krūvomis.

₂₉Turtingas jis nebus;

jo turtai neišliks,

nes jis neįleis šaknų į žemę.

₃₀Nuo mirties tamsybės jis nepabėgs,

bus kaip medis,

kurio atžalas nusvilins liepsna;

jis mirs nuo Dievo burnos kvėptelėjimo.

₃₁Tenepasitiki jis tuščiais įsikalbėjimais

apgaudinėdamas save,

nes tuščia apgaulė bus jo atlygis.

₃₂Nuvys jis pirma laiko,

ir jo šakos daugiau nebesužaliuos.

₃₃Nubarstys jis savo neprinokusias vynuoges

tarsi vynmedis

ir numes savo žiedus

tarsi alyvmedis.

₃₄Juk nedorųjų giminė nėra vaisinga,

ir ugnis suryja kyšininkų palapines.

₃₅Juk jie sumano kėslus, gimdo pikta,

o jų širdis rengia apgaulę“.